Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą sūnų, vyrą, tėvelį… Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jo artimiesiems.
Tekstai su žyma ‘užuojauta’
***
Jei dar įmanoma tave paguosti, Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim. Tik žmogui skausmą pažaboti, Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.
***
Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga, Brangiausi žmonės eina ir palieka… Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa, Ir atminty gyvi išlieka.
***
Žmogus – tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo, Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.
***
Amžiams užsimerkė Tavo akys. Lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.
***
Liko nuotraukos, rūbai, daiktai, Liko skausmas, širdis sužeista, O gyvent ir toliau privalai, Leidus laikui paguosti Tave.
***
Aš daugiau į namus nepareisiu, Nebelaužkit man duonos juodos. Valgau mirusių juodąjį vaisių, Jo man žemė pakankamai duos…
***
Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla gili išlieka Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.
***
Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvartą sušildytų, paguostų, Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.
***
Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.
***
Žmogus bejėgis Ir gamta, ta visagalė, Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos pakeisti Niekas negali… Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.