Kada regi tamsoj žvakučių jūrą Per Vėlines-žvarbi naktis juodoji!- Atrodo,lyg į mus staiga sužiūra Visi,kurių netekom,apraudojom Prieš jų akis pasijunti lyg nuogas Su savo ydomis,klastom,pykčiu, Skolų nebegali grąžinti žmogui, Kuriam jau nebeliko paslapčių. Atleiskit jūs,užbaigę žemės kelią, Kad,rūpesčių kasdienių prislėgti, Mes per retai aplankom šią vietelę, Kur būname prie jūsų taip arti, Kad tebegirdim jūsų […]
Tekstai temoje ‘Halloween’
Eilėraštis apie Vėlines
Žymos: Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.
Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo laikinumą, savo […]
Ko nederėtų daryti per Vėlines
Su Vėlinėmis yra susiję nemažai įsitikinimų, kurie močiučių pasakojimuose išsaugoti iki šių dienų. Vėlinių naktį visoje Lietuvoje buvo draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių. Vėlinės – blogas metas vykti į kelionę, nepatariama palikti gyvulių laukuose. Klaidžiojančios vėlės gali ir vieniems, ir kitiems pakenkti. Ne tik Lietuvoje, bet ir […]
Lapkritis – Vėlinių mėnuo
Gūdus ir šaltas lapkritis – mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia – jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla… kad vėlių šauksmas […]
Mintys Vėlinėms artėjant
Kokia spalvinga mūsų gamta rudenį, kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu… Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika bjursta dėl pirmųjų šalnų, su kuriomis vis garsiau šlepsi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip vienišai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta tampa tokia pilka, jog […]
Vėlinės šiomis dienomis. Mintys.
Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami […]
Visų Šventųjų šventimas namuose XVIa.
Visų Šventųjų šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma: Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, […]
Naktį vėlės eina melstis
Žemaičiai tikėjo, kad Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir jau nebekenčia kančių. Tada jos takais takeliais traukia į bažnyčią melstis arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Prie šventųjų rūpintojėlių reikia uždegti žvakes, kad vėlės galėtų pasimelsti.
Rudenio daina, Oskaras Milašius
Klausykitės vėjo ūžesio naktį, Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio, Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės… Klausykitės vėjo ūžesio. Nebėra lapų, nebėra vaisių Nuniokotuose soduose. Prisiminimai _ mažiau kaip niekas, viltys labai toli. Klausykitės vėjo ūžesio.
Baisi pasaka. Halloween.
Kartą pasaulyje gyveno medkirtys. Jis kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Buvo jis vienas kaip pirštas. Staiga šalia pelkės jis sutiko vieną šaunią raganą, kurią tuojau pat pamilo, norėjo ją vesti, deja, ji tik pažaidė su juo ir sugrįžo pas savo kankintoją kraugerį galvažudį baisųjį slibiną, kuris dieną pavirsdavo į žmogų, o nakčia lakstydavo […]
***
Svajonės ir meilė virsta kančia, kai kraujas iš venų trykšta nakčia. Ašaros srūva, krauju nusidažo, bet man šito skausmo vis dar per maža. Kruvinos ašaros temdo akis: „Kodėl taip tamsu, nors myli širdis ?“ Tyloje, jau girdžiu, ateina mirtis. Baimė sukausto, apima siaubas, lieka šalia tiktai meilė ir skausmas Rašau tau žodžius – paskutinį kart […]
***
Balta žuvėdra skrieja mėlynu dangum, Ir, lyg skalpelis skrodžia praeivių sielas, Gal tai pranašas mirties, O gal tiesiog tai skausmas širdyje kiekvieno… Balta žuvėdra žudo ir žudys – Mirusį, gyvą, vaiką ir paauglį, Stereo garsas lekia pro ausis, Kuris žudo-taip pat kaip žuvėdra. Mieste jau niūru ir tylu, Klaidžioja šešėliai seniai matytų žmonių, Jų apčiuopt […]
***
Pramerkiu akis ir matau: Sienomis is lėto srūva kraujas… Tavo akys nusivylusios, jos žiūri į mane, Ir sako – man juk žiauriai skauda … Bet tau padėti niekuom negaliu, Nes svetimo skausmo jausti nenoriu …
