Kaip šiltas pavasario vėjas Tu įsiveržei į mano pasulį – nors buvo gūdi žiema … Bučiavai mano ašaras, nors verkiau aš iš džiaugsmo tada dar … Dėliojome meilės dėlionę diena iš dienos mes – ir ką turim dabar ? Kūdikio šypsnys, žingeidus pirštukų prisilietimas – Dovana …
Tekstai temoje ‘Miniatiūros’
***
Žymos: Kuo kvepia kalėdos ?
Kalėdos tuoj pakvips mandarinais ir pyragais. Jos dar kvepia cinamonu ir gerais darbais. Atneški ir man, įsidėjęs į krepšelį – gerų minčių, meilės ir švelnumo dovanėlių.
Mintys metams bėgant į pabaigą
Metams skubant į pabaigą, kiekvienas daugiau ar mažiau sąmoningai įvertina dar vienus prabėgusius gyvenimo metus. Jeigu praėję metai buvo geri – gaila, kad jie baigiasi. Ir su šiokiu tokiu nerimu laukiama ateinančių. Net ir labai stengiantis „užsitikrinti ateitį“, ji yra didelė nežinia. Visi žino istorijų iš savo ar pažįstamų gyvenimo, kaip įvykiai pakrypsta netikėta linkme […]
Think before You hurt
The girl you just called fat ? She is overdosing on diet pills. The girl you just called ugly ? She spends hours putting make-up on, hoping people will like her. The boy you just tripped ? He is abused enough at home. See that man with the ugly scars ? He fought for his […]
Rudens vilionės
Išeik į lauką. Ten šviesiau, nei tavo tamsiame kambaryje. Dabar ruduo, žemė paklota margaspalviu kilimu, medžiams dėl to darosi šalta, jie girgžda paliesti vėjo. Užvertęs galvą pamatysi,o gal ir išgirsi, kaip išskrenda paukščiai . Pasaulis ruošiasi miegui, ruošiasi poilsiui. Bet tai gyvybės dalis. Todėl išeik į lauką. Įkvėpk gyvybės.
Pasaka šių dienų aktualijomis
Apšerkšniję mūsų žiemos – Nevalyta – kur dairais. Šiurpias pasakas Kubilius Seka liaudžiai vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, Renovacijos naudas, Apie baisią dujų kainą, Kur pakilo į dausas. Apie krizę ir akcizus, Sodrą, išmokas mamų, Apie vandenį auksinį Tą iš Vilniaus vandenų. Apie trečiąjį paketą Apie mokesčius naujus. Apie turgų ir šešėlį, Magiškus kasos aparatus. […]
Kaip velnias gaudė sielą
Vienas gaspodarius sutika vakiečiuką ir sako: – Duok man pinigų Tas ir davė pinigų. Gaspadorius sako: – Kada tu man atiduosi dūšią? Vokietukas jam ir atsako: – Kada atsigulsiu, kada papersiu tris kartus – tada ir išeis dūšia. Atsigulė vokietukas, vienąkart perdė – velnias klausos. Kitą perdė – velnias dar įdėmiau klausos. Trečiąkart pirst – […]
Eilėraštis apie Vėlines
Kada regi tamsoj žvakučių jūrą Per Vėlines-žvarbi naktis juodoji!- Atrodo,lyg į mus staiga sužiūra Visi,kurių netekom,apraudojom Prieš jų akis pasijunti lyg nuogas Su savo ydomis,klastom,pykčiu, Skolų nebegali grąžinti žmogui, Kuriam jau nebeliko paslapčių. Atleiskit jūs,užbaigę žemės kelią, Kad,rūpesčių kasdienių prislėgti, Mes per retai aplankom šią vietelę, Kur būname prie jūsų taip arti, Kad tebegirdim jūsų […]
Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.
Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo laikinumą, savo […]
Lapkritis – Vėlinių mėnuo
Gūdus ir šaltas lapkritis – mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia – jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla… kad vėlių šauksmas […]
Mintys Vėlinėms artėjant
Kokia spalvinga mūsų gamta rudenį, kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu… Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika bjursta dėl pirmųjų šalnų, su kuriomis vis garsiau šlepsi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip vienišai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta tampa tokia pilka, jog […]
Vėlinės šiomis dienomis. Mintys.
Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami […]
Naktį vėlės eina melstis
Žemaičiai tikėjo, kad Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir jau nebekenčia kančių. Tada jos takais takeliais traukia į bažnyčią melstis arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Prie šventųjų rūpintojėlių reikia uždegti žvakes, kad vėlės galėtų pasimelsti.
Baisi pasaka. Halloween.
Kartą pasaulyje gyveno medkirtys. Jis kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Buvo jis vienas kaip pirštas. Staiga šalia pelkės jis sutiko vieną šaunią raganą, kurią tuojau pat pamilo, norėjo ją vesti, deja, ji tik pažaidė su juo ir sugrįžo pas savo kankintoją kraugerį galvažudį baisųjį slibiną, kuris dieną pavirsdavo į žmogų, o nakčia lakstydavo […]
***
Balta žuvėdra skrieja mėlynu dangum, Ir, lyg skalpelis skrodžia praeivių sielas, Gal tai pranašas mirties, O gal tiesiog tai skausmas širdyje kiekvieno… Balta žuvėdra žudo ir žudys – Mirusį, gyvą, vaiką ir paauglį, Stereo garsas lekia pro ausis, Kuris žudo-taip pat kaip žuvėdra. Mieste jau niūru ir tylu, Klaidžioja šešėliai seniai matytų žmonių, Jų apčiuopt […]
