Metai bėgo nubėgo tarsi sutemų valsas, –
aš norėčiau, kad suptum žvaigždžių pataluos.
Nieko nebuvo geresnio už Tavają širdį,
už akis, kurios tiesė takus man tolyn.
Metai paukščiais nuskrido ir nieko negirdi…
Tau linkiu, kad gyventum su saule, brangi.