Lūpų lytėjime girdžiu širdies kalbą, regiu raides, žodžius, užpildančius meilės prasme baltus popieriaus lapus, krintančius žemyn ir nuklojančius žemę. Balti lapai šiurena apie vyro ir moters sakralumą ir demoniškumą, apie egzistencinį jų minčių ir kūnų lydinį, ir nė akimirkai neabejoji grožio dvasia, sklandančia Visatos erdvėj, prisiliečiančia prie kitų sielų ir kūnų aukščiausia prasme – m e i l e…