Jaunuolis įsimylėjo neapsakomo grožio merginą. Tačiau ji buvo labai pikta ir gobši. Vieną kartą gražuolė vaikinui pasakė:
–Jeigu nori, kad aš už tavęs tekėčiau, atiduok man savo širdį.
–Mano širdis nuo šiol priklauso tau, o mano brangiausioji,– atsakė įsimylėjėlis.
–Atiduok ir savo protą,– pareikalavo gražuolė.
–Nuo to laiko, kai tave pamilau, aš netekau proto. Aš esu tikras beprotis.
–Atiduok man savo garbę.
–Tebūnie taip, kaip tu nori. Imk ir garbę.
–Dabar aš sutinku už tavęs tekėti,– ištiesė ranką gražuolė.
Jaunuolis giliai atsiduso:
–Dabar jau neįmanoma tai padaryti. Tu viską iš manęs paėmei, ką aš turėjau geriausio. Manęs jau nebėra. Aš – niekas.
O niekas negali tapti vyru.
Tad pakelkime taures už garbę, protą ir širdį,– kurių netekęs žmogus – jau nebe žmogus.