Prasiau klajūno vėjo parašyti
Tau laišką, kvepiantį laukų gėlėm
Padiktavau žodžius, bet jis pakilo skristi
Mintis visas išbarstęs jis lėkė pakelėm
Tada kreipiaus į debesį padangių
Kad tau nuneštų puokštę spindulių
O jis, neperspejęs, išliejo lietų
Ir vel likau nebaigus sakinių
Tad papraščiausiai paėmiau lapelį
Atvėriau širdį ir šiltas rankas…
’’…Te šnara tau, mamyt, žali berželiai,
Te pušys moja tau šaka
Nelengvas, brangi mama – tavo kelias
Te buna šventine šita diena’’.