Geri sveikinimai » Tostai

Nuotaikingas tostas apie išlikimą

admin — Wed, 02 Nov 2011 17:24:01 +0000

Gyveno dinozaurų šeima.
Kartą vyras žmonelei sako: „mmmm…?“
O žmona sako: „neeaaa…“
Po kiek laiko vyras vėl žmonai: „mmmm…?“
O žmona: „neaaa…“
Dinozauras supykęs sėdėjo porą valandų, žiūrėjo televizorių, pavalgė ir vėl žmonai: „mmmMMM…?!“
O žmona: „NNnnnnneeeeEEEEEEeeeee…“
Taip ir išmirė dinozaurai.
Tad išgerkime už tai, kad neišmirtų ir žmonės!

***

admin — Wed, 31 Aug 2011 19:16:56 +0000

Auksas ar sidabras patys savaime nieko nereiškia. Svarbu, kad meistras turetų auksines rankas.
Tad pakelkime taurę už šitų namų šeimininkų auksines rankas !…

***

admin — Wed, 11 May 2011 17:02:04 +0000

Jei norit būti laimingi 1 minutę, parūkykit

Jei norit būti laimingi 1 valandą – pasimylėkit

Jei norit būti laimingi 1 mėnesį – apsiveskit,

Jei norit būti laimingi visus metus – būkite sveiki.

Į sveikatą …

***

admin — Fri, 18 Feb 2011 13:40:20 +0000

Labai labai seniai, kai kalnai dar buvo aukštesni už dabartinius, stovėjo nuogas Ašotas prie uolos, o ant jo galvos buvo kepurė. Prie Ašoto priėjo pirmykštė nuoga moteris. Ašotas prisidengė pilvo apačią kepure. Moteris iš pradžių pakėlė vieną Ašoto ranką, po to kitą – kepurė paliko kur buvusi. Tad išgerkime už jėgą, kuri laikė kepurę.

***

admin — Tue, 15 Feb 2011 10:29:15 +0000

Turėjo žmogus katiną. Katinas kaip katinas paprasčiausias gyvūnėlis. Ir, kaip dera katinams, kartą metuose, kovo mėnesį, kuriam laikui išnykdavo, o po to grįždavo namo visas purvinas, nuvargęs ir aplaižytas… Taip kartojosi metai iš metų. Įkyrėjo šie katino reidai pas kates šeimininkui ir jis ryžosi padaryti savo keturkojui paprasčiausią, visiems žinomą operaciją, po kurios prapuola bet koks patino interesas priešingai lyčiai. Bet atėjo kovas ir… katinas vėl dingo. Tik po kelių savaičių namo grįžo katinas. Grįžo purvinas, alkanas ir apdraskytas. Seimininkas jo ir klausia:
Bet dabar, dabar ką tu ten darei?
Aš vadovavau, išdidžiai atsakė katinas. Tad pakelkime taurę už mūsų vadovus!

***

admin — Tue, 15 Feb 2011 10:21:49 +0000

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
– Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė. – Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
– O ko verta Meilė be ištikimybės? – prieštaravo šioji.
– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. – Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.

Tad pakelkime taures už Fantaziją.

***

admin — Thu, 03 Feb 2011 11:32:38 +0000

Kaip reaguoja įvairių tautybių moterys, kai vyras jas užklumpa lovoje su meilužiu?
Prancūzė: „O Poli! Gulk šalia!“
Amerikietė: „Sveikas, Džoni. Žinai, Haris irgi geras vyras.“
Anglė: „Bili, tu pats kaltas – juk tu šiandien grįžai penkiomis minutėmis anksčiau negu visada.“
Rusė: „Vasia, Vasia dėl Dievo meilės, aš juk nekalta: jis mane išprievartavo.“
Žydė: „Abramai, tai tu? O kas guli šalia manęs?“
Lietuvė: „Tai ko akis išsprogdinai? Tu irgi ne šventasis. Ak, tu šitaip negalėtum? Jeigu nebūtum impotentas – galėtum.“
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms geriausias meilužis – savo vyras!

***

admin — Thu, 03 Feb 2011 11:29:09 +0000

Kupranugaris gali dirbti septynias dienas negerdamas, O žmogus gali gerti septynias dienas nedirbdamas.

Taigi pakelkime taures už žmonių galimybes !

***

admin — Thu, 03 Feb 2011 11:26:44 +0000

Du bičiuliai eina gatve. Staiga vienas nelauktai stabteli ir čiupęs kolegą už parankės tarsteli:
– Greičiau nykstam iš čia…
– Kas gi atsitiko? – nesuvokia bičiulis.
– Antai, pažiūrėk, kitoje gatvės pusėje stovi mano žmona su mano meiluže…
Bičiulis pažvelgęs į kitą gatvės pusę nuramina jį.
– Nesijaudink, tai mano žmona su mano meiluže.

Tad išgerkime už ištikimus draugus ir tikras drauges

***

admin — Sat, 29 Jan 2011 19:22:27 +0000

Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
– Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tiksliai skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą „šeimyninė laimė“. Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.