Mus užpuolė nelauktai kosuliai didžiuliai Kostim, čiaudom, karkaliuojam, Verkiam ir sloguojam. Vienas žodis – negaluojam. Mums nereik tokių draugų, Kosulių bei čiaudulių. Mes su jais rimtai kovosim, Vaistus gerti nenustosim. Tepamato kosuliai, Kad vaikai jiems ne draugai.
Tekstai su žyma ‘Nijolė Morkūnaitė’
Mus užpuolė kosuliai. Nijolė Morkūnaitė
Žymos: Ledo pilis. Nijolė Morkūnaitė
Žmonės kalba. Žmonės matė. Kai Šaltukas pilį statė. Ledo stogas. Ledo menės. Pilį saugo besmegenis. Menėj dega ledo žvakės. Nuo šviesų net raibsta akys. Apie pilį snaigės šoka. Kyla, leidžias, kaip tik moka. Bet klausyk, pily naujiena – Saulė švietė visą dieną. Pilies bokštai sumažėjo. Menėse vanduo varvėjo. O jau po trijų […]
Snaigė. Nijolė Morkūnaitė
Pasakyki, snaige, ar toli leki, Kol ant žemės baltu patalu lieki? Pasakyk man, snaige, ką daugiau tu moki? Ar tik, vėjui pučiant, snaigių šokį šoki? Ištiesiau aš ranką, snaigė nusileido. Lengvą ją ir šaltą priglaudžiau prie veido.
