Tekstai su žyma ‘kalėdiniai vaikiški’

Ledo pilis. Nijolė Morkūnaitė

Žmonės kalba. Žmonės matė. Kai Šaltukas pilį statė. Ledo stogas. Ledo menės. Pilį saugo besmegenis.   Menėj dega ledo žvakės. Nuo šviesų net raibsta akys. Apie pilį snaigės šoka. Kyla, leidžias, kaip tik moka.   Bet klausyk, pily naujiena – Saulė švietė visą dieną. Pilies bokštai sumažėjo. Menėse vanduo varvėjo.   O jau po trijų […]

Dovana Seneliui Šalčiui

Per ledą, speigą, juodą gruodą Senelis Šaltis skuba į svečius, Tik nieks neduoda Seneliui Šalčiui dovanų. Aš sumąsčiau, kai Šaltis atkeliaus į čia, Įdėsiu jo kišenėn paslapčia. Įdėsiu taip, kad nieks nepamatys, O ką įdėsiu? – Paslaptis.

Eilėraštukas apie šaltį

Vėjas pusto purų sniegą,- Po ledu upelis miega. šaltis kraipo ūsą baltą : -Upeliuk, ar tau nešalta? Pakentėk dar valandėlę,- Siuva pūgos antklodėlę. Išpurena, iškedena, Sidabru išsiuvinėja. Antklodėlę minkštą, baltą,- Kad nebūtų tau taip šalta.

***

Pasipuošusi, mažutė, Balto sniego paltuku Brenda per pusnis eglutė Be kelių, be takų. – Kur, eglute, tu eini? Gal mieste kur gyveni? – Per pusnynus aš einu Paklausyt žiemos dainų.