Metams skubant į pabaigą, kiekvienas daugiau ar mažiau sąmoningai įvertina dar vienus prabėgusius gyvenimo metus. Jeigu praėję metai buvo geri – gaila, kad jie baigiasi. Ir su šiokiu tokiu nerimu laukiama ateinančių. Net ir labai stengiantis „užsitikrinti ateitį“, ji yra didelė nežinia. Visi žino istorijų iš savo ar pažįstamų gyvenimo, kaip įvykiai pakrypsta netikėta linkme ir sugriauna puoselėtus planus.
Liūdesys dėl praėjusio laiko ir nerimas dėl ateities dažniausiai nėra stiprūs, nepakeliami. Bet jie egzistuoja. Papuošta eglutė, tradiciniai patiekalai, šeimos susirinkimas prie stalo – tai gražūs ir prasmingi dalykai, padedantys išgyventi šiuos jausmus. Mes žinome: kad ir kas nutiktų, metų pabaigoje sugrįšime ten pat – prie Kalėdų stalo. Čia laukia mylintys ir mylimi žmonės, kurie supranta ir palaiko, suteikia stabilumo, saugumo ir drąsos eiti pirmyn. Pasiruošimo šventei rūpesčiai ir nuovargis greitai pasimiršta matant kitiems suteiktą džiaugsmą.
