Kai Šaltukas pilį statė.

Ledo stogas. Ledo menės.

Pilį saugo besmegenis.

Menėj dega ledo žvakės.

Nuo šviesų net raibsta akys.

Apie pilį snaigės šoka.

Kyla, leidžias, kaip tik moka.

Bet klausyk, pily naujiena –

Saulė švietė visą dieną.

Pilies bokštai sumažėjo.

Menėse vanduo varvėjo.

O jau po trijų dienų

Pažiūrėt pilin graudu.

Pasidžiaugus saulute,

Ji pavirto balute.

iš pačios nevilties ir toliausių kraštų.

Lyg istorijos laiptais

pamažu nusileido

Naujametė Naktis –

(tylią raudą girdžiu).

Gal istorijos laiptais

mergaitė nubėgo?

(Neieškokim sinonimų –

žodžiai tušti).

Tau paliko tik tylų

barbenimą sniego

ir raudonas šviesas

pakelės pakrašty…

Tarsi neregio rankos –

į vidurnakčio tamsą –

atpažįsta dar buvusius

tavo pirštus.

Išdalintos jau dovanos,

laimė išsemta,

susigūžusi stovi ant vienišo plento

ir praūžiančius gaudo metus.

Užgimęs

Tu pavergei širdis vaikų.

Tau savąją meilę,

Tau savo maldelę

Šiandieną, Jėzuli, skiriu.

Uždegsiu žvakelę

Ant gyvojo medžio

Šnibždėsiu:

– Tave aš myliu.

Kai Tu su manim,

Dievulėli mielasis,

Aš viską, o viską

Galiu.

Laukiu Dievulio.

Bėgsiu bažnyčion –

Ten rasiu jį gulint.

Mažas Vaikelis

Guli ant šieno.

Laukia ateinant

Vaiko kiekvieno.

Aš Jam giedosiu

Giesmę gražiausią,

Prie prakartėlės

Tyliai priklaupsiu.

Laukimas šviesos,

Sapnuojas balti

Apšerkšniję berželiai.

Kas saugos tave

Nuo tamsos lig aušros,

Ar diena miglota

Lydės tavo kelią?

Už tavo pečių

Balto sparno šešėlis,

Lyg kūdikio juokas,

Ar spindintis sniegas.

Šviesu širdyje,

Dangus mėlynas mėlynas,

Kaip vasaros rytą

Pabudus iš miego.

Kai būna sunku,

Skaudžią ašarą braukia,

Tylia lopšine

Klosto miegantį vaiką.

Namų šilumon

Tavęs grįžtančio laukia,

Jis saugo ramybę

Ir bėgantį laiką.

Visada Jis šalia,

Kaip didelio džiaugsmo laukimas.

Ant šventinio stalo

Eglutės šakelė…

Lyg sapnas,

Vaikystės dienų atminimas, –

Laiko rankoje angelas

Baltą plotkelę…

Jis kelionėje šalia,

Jaukus tavo angelo sparno šešėlis,

Tavo sąžinė Jis

Ir geroji dvasia

Lyg vargonų giesmė,

Smilkalų debesėlis,

Paukščių tako

Sidabro šviesa.

siaurais žvaigždių paženklintais keliais

kur papartynai eglių suvedžioti

mįslingai šaiposi po vasaros langais.

Aš gersiu bruknių vyną, kol ant lūpų

nukris lašelis mėlyno dangaus

ir į rasotą žolę meiliai įsisukus

naktis nežinomom kryptim išplauks.

Iš tūkstantojo vėjinio malūno

iškris kvietinių miltų debesis,

kaip mitologinis tautosakos siaubūnas

pačiups nendrinį stogą ir nuskris.

Galėsim melstis kaip stačiatikiai vienuoliai

ir gersim vandenį šulinimis

ar mes jau gimstame, ar tampam pavyduoliais

ir pjudome praeivį šunimis.

Gal einam namo, broli, kalėdoti

kol tebemiega kluonuose gaidžiai,

o gal prigulkime, ar šiaip sau pasvajokim

ir pasitikim rytą išdidžiai.

Iš romantiškų rogių naktis
Šieno glėbį ant sniego peties,
gal už posūkio blaškos lemtis
pasiruošusi stvert už peties.

Ar stebuklų miražais tiki,
povestuvinėm vėjo kelionėm,
toj sušalusioj gruodžio pily
pasislėpusios eglės ieškojom.

Ir tikėjom kaip tiki vaikai.
“Taip gražiai elegantiškai sninga.”
Jeigu lauki, galbūt, ir ateis,
nors ta laimė dažnai apgaulinga.

Baltos sniego kepuraitės
Apdengė žalias eglaites.
Mesk, žiemuže, snaigę purią,
Padabink ir man kepurę.

Rogės skrieja nuo kalnelio
Kalėdų seniui duokim kelią.
Atveža jis pilną maišą
Dovanėlių ir ragaišių

Nesustok seneli šalti
Sniego baltus miltus malti.
Besmegenį nulipdysim,
Ir kieme jį pastatysim.

Padabinsime eglutę
Su žaisliukais ir žvakutėm.
Apie ją ratelį šoksim,
Ir dainelių daug išmoksim.

Pasakyk man, snaige, ką daugiau tu moki?
Ar tik, vėjui pučiant, snaigių šokį šoki?

Ištiesiau aš ranką, snaigė nusileido.
Lengvą ją ir šaltą priglaudžiau prie veido.