Tekstai temoje ‘Mokykliniai sveikinimai’

***

Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų, Savo mokslo metų ir senų draugų, Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido, Nors širdy ir daros neapsakomai sunku …

***

Rytais neskambės jau Mokyklos skambutis Staiga nutruks mums ši gija. Paklydę mes kaip rudeniniai paukščiai. Kažin kur laimę rasim savo kelyje.

***

O klasėje atrodys taip, kaip buvę Senų suolų eilė, juoda lenta. Ir sakinys lyg užrašytas vakar Su ta pačia gramatine klaida.

***

Nepamirški draugų Tu ir klasės Prisiminki mokyklos takus, Niekur nieko gražesnio nerasi Už mokyklinius savo metus.

***

Mes išeisim visi, tyliai duris užversim. Gal ištarsim „sudie“ paskutinį, nebegrišim daugiau. Vėjas plaukus taršys. Jie užneš tuos takus, kur išmynėm. Ir skambutis skardus, mus nešauks kas dieną Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokė skraidyti. Gal sugrišim dar čia, į klases tas tuščias Bet sugrižę svečiais pasijusim.

***

Linksma suspausti gavus atestatą.. Paliksi klasę, suolus, kur vargai Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato, Bet vėl paklausi kur draugai. Draugai.. Jau jie bus išblaškyti. O klasė?.. Klasė.. jau kitų. Atmink šie žodžiai bus rašyti Vienos iš buvusių draugų.

***

Kuo greičiau svajojom būt suaugę, Skubom išsiskirt su mokykla. Tik retai kada mes pagalvojam, Kad negriš prabėgę dienos niekada.

***

Išeinam… Kiekvieno kelias skirtingas Paliekam viską. Ir kas gražu ir kas nemiela. Paliekam tai, ko pasiimt negalim Vaikyste, kliedėsi, draugus. Visi gerai mes žinom, Jog antro kelio atgalios nebus.

***

Kaip pavasarį tirpstantis sniegas, Kaip negrįžtantis aidas dainos… Taip tos klasėj praleistosios dienos Nebegriš, nebegriš niekados.

***

Iš nerimo žiedai ant stalo rausta, Nerimsta žvilgsniai lūkesčio pilni, Tarytumei ir gėlės jaustų, Jog šiandien iš mokyklos išeini.

***

Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos O jų šešėliai dengs praėjusius metus Bus pamokos, skambės skambutis, Tik mūsų čia jau nebebus.

***

Eisit jau girdi ? Klasės užsidaro. Paskutini kartą paklausyk Toks labai pažystamas ir geras Tų senųjų naktų skambesys Eisiu jau žali klevai pasvirę Pakuždės prie vartų paslapčia Ča pirma svajojome mes gimę, Ir vieškeliai prasideda nuo čia.

***

Būna lygiai ir gera , ir liūdna – vien dėl to , kad buvai ir grižai, kad kažkur ant gyvenimo dugno lieka vaikiški mus parašai.

***

Bus daug dienų bežydinčių alyvom Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm. Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.

***

Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų Paskutinį kartą klasėn žengdama Ir matysi veidus, artimus ir mielus Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.