Mano abėcėlė Mano abėcėlės Šitoks gražumėlis! Aš iš džiaugsmo šoku, Kad skaityti moku. Gražūs paveikslėliai, Smagūs skaitymėliai. Čia rateliai rieda, Čia paukščiukai gieda, Čia kiškelis greitas, Čia kareivis raitas. Visa ko čia rasit, Visa ką suprasit, Jei tik netingėsit Ir skaityt pradėsit.
Tekstai temoje ‘Mokykliniai sveikinimai’
Žymos: ***
Šypsenėlė (iš animacinio f. „Meškėniukas“) Šypsenėlė šildo mus visus, Ji pabudins danguje net Vaivos juostą. Padalinki šypsenas ratu Ir pasaulį šypsenėlėmis apjuoski. Ir išvysi tu tada- šokt imsis debesys staiga, Nuo žiogelio smuiko šokt ims visos gėlės, Iš šaltinio ties giria prasidės plati vaga O draugystė prasidės nuo šypsenėlės. Šypsenėlė šildys mus visus, Liausis verkęs […]
***
Ožys Ožį vysim iš darželio, Ožiui duosim morką žalią. Opa opa opa pa pa – Ožiui morka, tau pupa.
***
Senis Sniego pilį pastatysim. Sniego senį nulipdysim. Senis, senis besmegenis – Sniego kojos, sniego senis.
***
JUOKIAS DUONELĖ Ant mano delno guli duonelė, Ant mano delno juoda riekelė. Tai verks duonelė, jei aš tingėsiu, Jei aš tingėsiu – jos nemylėsiu. Tinginio valgoma, verkia duonelė. Ant mano delno ji verkt negali. Aš viską dirbsiu, ką tik mokėsiu, Per visą savo dienelę šviesią. Tegul tik juokias mano duonelė, Tegul tik juokias juoda riekelė. […]
***
Salna Kai termometras Rodo nuli, Pikta salna Pakrumej guli. Žolę sode Baltai nudažo. Negaili net Žiedelio mažo. Ji gnaibo nosį, Pirštukus, Su vėju lekia Per laukus. Nijolė Morkūnaitė
***
Kaip greit prabėgo laikas, mes užaugom. Jau ryt į pamokas pakvies skardus varpelis. Atrodo, dar tik vakar drugelius po pievą gaudėm, o ryt – mokyklon jau nuves tiesus takelis. Tačiau mes jūsų niekad neužmiršim, gerumo jūsų, meilės, rūpesčio ir patirtų vargų mūs širdyse jūs tokios amžiams ir išliksit vis tokios pačios jaunos, gražios, apsupty vaikų. […]
***
Tu spindėk mums lyg saulė Virš pavasario sodų baltų. Mums nušvieski takus per pasaulį Atminimais vaikystės dienų.
***
Kaštonai Nuo seno Kaštono Nukrito Gražiai Į pievą Geltoną Mažiukai Ežiai Jie rieda, Atstatę Mažus Spygliukus, Ir kviečia Prie seno Kaštono Vaikus. V.Kukulas
***
Ketverių metu žingsniai nutilo už durų, Tyliai sėdime suole, rimties paliesti, Išgaravo šėliojimas, juokas pritilo: – Kas nutiko? – paklausė kreida nedrąsi. Ach, sena baltanose, vaikystės bičiule, Jau nebetelpam suole, išaugom kėdes. Jau kvailiot šioje klasėje laiko neliko, Kitąmet čia sėdės pirmokėliai, o mes Tik svečiais beužklysim, suradę minutę. Vis toliau ir toliau nuo vaikystės […]
***
Kai sidabrinės snaigės kris ant skruostų Kai laikrodžiai skaičiuos dar vienus prabėgusius metus Linkiu svajonių, virstančių tiesa Linkiu tiesių, lengvų gyvenimo kelių …
***
Niekada nesistebėk. Prisimink, kas nutinka mažai sėkliukei vazonėlyje: šaknys skverbiasi žemyn, augalas stiebiasi viršun ir nors niekas tiksliai nežino, kodėl ir kaip, bet tai vyksta mums visiems.
***
Jūsų širdis-kuo daugiau išdalina kitiems, Tuo labiau praturtėja pati. Skleidžia šilumą savo visiems, Neša žiburį šviesų kely. Kviečia augti dvasia ir protu, Moko būti pačiu savimi, Ji vis žadina laisvę žmonių, Ji vis ten, kur vaikystė žavi. Jai vis lemta sutikti mažus, Prisirišti prie jų ir pamilt, Užauginti jaunystės sparnus Ir paspaudus rankas išsiskirt…
***
Gražesnio žodžio nerandu Už paprastą lietuviškąjį „Ačiū“, Kurį išmokėt pamokų metu Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių. Dar padėkot norėjau už žinias, Už šilumą, už rūpestį, už meilę, Už tai, kad man padėjote save surast, Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.
***
Jeigu nori dešimt gauti reikia mokslo paragauti Su berniukais nelakstyti o knygelę paskaityti.
