Prieš trenkdamas duris, pagalvok, kada vėl į jas belsi.
Tekstai temoje ‘Susipykus’
***
Žinau, negrįš praėjusios dienelės, Žvaigždėtos naktys, pasaka graži Tau kitos akys, kitos lūpos šypsos Bet pasakyk,- kodėl tu toks esi ?
***
Gal mano meilė tau neaiški Gal mano žodžiai be prasmės Sudegink mano pirmą laišką Tavo širdis mane pamiršt galės.
***
Šiąnakt beldė į langą man sniegas, Šiaip baugu, o kodėl – nežinia,- Gal ir tu naktimis neužmiegi Kada sielvartas slegia mane. Gal klajoji iš kampo į kampą, Su širdim neramia, nesmagia,- Atskirai – mūsų mintys sutampa, Tai kodėl nesutampa drauge ? Valerija Valsiūnienė
***
Idant tavęs pasaulis nepriverstų sakyt, kodėl buvau aš tau brangi, Tu mūsų meilės nebekelk iš karsto, pamiršk visai, kad buvo dar jinai. V.Šekspyras
***
Ir vėl tu nuėjai, palikęs man tik gėlę,kodėl nepasakei, kada sugrįši vėlei ? Ir taip visi jūs : ateinat ir nueinat, dar nusišypsote nueidami, bet nepasakot „Tu lauk, sugrįšiu vėlei“,-kad liktų nors maža, šviesi viltis. Bet jeigu atsigręši, tai tik girdėsi : „Ne, ne, ne…“
***
Silkė žiūri į mėnulį – su tavim drauguti – nulis. Tu nemoki meilės žodžių, tau draugauti tik su ožiu.
***
Pavėjui nesvyruok, kaip pakelės smilga, – lakštingala per visą naktį suokia. Gyvenimo prasmės ir meilės didelės lengvai nepažadėk, pigiai neatiduok …
***
Nesigailėk manęs, nereikia… Juk ir pavasaris nesigaili žiemos… Potvynis nuneša ledus ir ateina pavasaris. Baltai, baltai sužydi ievos ir žiema pamirštama. Jos niekas nesigaili…
***
…Juoda naktis nuleido savo blakstienas, jos žėri, tviska, raibuliuoja, beldžiasi į langus,atnešdamos vieniems džiaugsmą, meilę, o kitiems skambų juoką.Štai atsiras viena žvaigždelė, kuri pabels į tavo langą ir paduos tau mano laišką. Nežinau, kaip tu jausiesi – gal juoksiesi, gal nuleidęs akis skaitysi su šalta šypsena veide…
***
Tu man sakai jog mirštam, o aš sakau jog dar jaučiu.. Tu man sakai jog šąla pirštai, o aš sakau natūralu.. Tu man sakai jog tylim, o aš sakau jog dar rėkiu ir darsyk baisiai nusivylęs tu išskrendi į šviesą sidabro keliu…
***
Tu nepyk, kad mano lūpose žodžių per maža, Kad tylėjimą mėgstu ir aš, Ir atmink, kad ne lūpose meilė tikroji, Liepsnoti be žodžių juk gali širdis.