Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių, Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais, Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom… Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda. Akiniai dideli – Šaltis mato toli… Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai. Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai. Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris. Dovanėlių atneš… […]
Tekstai temoje ‘Pasakos’
Dovana Seneliui Šalčiui
Per ledą, speigą, juodą gruodą Senelis Šaltis skuba į svečius, Tik nieks neduoda Seneliui Šalčiui dovanų. Aš sumąsčiau, kai Šaltis atkeliaus į čia, Įdėsiu jo kišenėn paslapčia. Įdėsiu taip, kad nieks nepamatys, O ką įdėsiu? – Paslaptis.
Žymos: Kalėdų džiaugsmas, I.Steišiūnienė
Kalėdos, kalėdos, Tai šventė šviesi. Kalėdos, kalėdos, Mes džaugiamės visi. Eglutė, eglutė, Eglutė žalia Jau stovi mūs salėj Visa išpuošta. Kalėdų seneli, Ateiki greičiau, Atnešk dovanėlę, Kurios aš prašiau.
***
Atleiskit už tai ,kad išdykęs… Už tai,kad ne auksas esu, Už tai ,kad kai kas nepavyko… Nors stengiausi aš iš tiesų. Pasižadu jums aš šiandieną, Aš tapsiu geresnis tikrai! Tik dovaną gauti bent vieną, Norėčiau,seneli,labai!
Aš mažas kaip žirnelis
Aš mažas kaip žirnelis Bet didelis užaugsiu! O kai ateis senelis, Ir dovanos sulauksiu- Kad padedu mamytei, Gražiai klausau tėvelio… Nors mažą dovanytę Gal gausiu iš senelio… Kaip aš tebus ji.Bus gerai! Juk aš nedidėlis tikrai…
Mes piešiam žiemą
Apsnigta žemelė, Šaltas vėjas pučia.- Vaikščioja vaikučiai Su šiltais skrebučiais. Jie žiemos nebijo- Į svečius ją kviečia: – Eikš, balta žiemuže, Mes tave nupiešim.- Ir per visą dieną Nėjo jie į kiemą- Rūpestingai piešė Šaltą baltą žiemą. Justinas Marcinkevičius
Eilėraštukas apie šaltį
Vėjas pusto purų sniegą,- Po ledu upelis miega. šaltis kraipo ūsą baltą : -Upeliuk, ar tau nešalta? Pakentėk dar valandėlę,- Siuva pūgos antklodėlę. Išpurena, iškedena, Sidabru išsiuvinėja. Antklodėlę minkštą, baltą,- Kad nebūtų tau taip šalta.
Eilėraštukas vaikams. Dėdė sausis.
Brenda sausis su veltiniais Balto vėjo vėpūtiniais, Ir nustebęs žiūri sausis: Iš pusnyno – kyšo ausys… – Kelkis, kiški skeltanosi, Tu pusnyne suragosi! – Nesušalsiu, dėde sausi! Pusnys – patalai šilčiausi! Įsikasęs po sniegu, Kaip karalius aš miegu.
***
Pasipuošusi, mažutė, Balto sniego paltuku Brenda per pusnis eglutė Be kelių, be takų. – Kur, eglute, tu eini? Gal mieste kur gyveni? – Per pusnynus aš einu Paklausyt žiemos dainų.
Aš buvau pipiras. Justinas Marcinkevičius
Aš buvau pipiras, o dabar jau vyras. Lovoj ankšta. Kai guliu, Išsitiesti negaliu. Aš buvau pipiras, o dabar jau vyras. Tėtės batais apsiaunu – Per ankšti. Nepaeinu. Justinas Marcinkevičius
Eilėraštis. Stebuklai
Kartą vidury dienos Mėnuo pasirodė. Bitė jojo ant meškos, Krosnis virė puode. Šaukštai duoną ėmė riekt, Peiliai putrą srėbė, Upės vynu ėmė bėgt, Sūriu ugnį žiebė. Knygos nešė vaikučius, Suolas raidę rašė, Varlės skraidė po medžius, Plunksnos Barbę pešė. Iš knygos „Kalėdų žvaigždė“, Kaunas, 1938
Eilėraštis vaikams. Apie zuikį ir zuikienę
Kartą Zuikis ir Zuikienė Krūmuos kepė kiaušinienę. Skrido pempė viršum krūmo Ir pamatė – virsta dūmai! Žvilgt į savo pilką lizdą: Ten – tiktai lukšteliai blizga. Kad įdūko kuodotoji! Visos plunksnos piestu stojo. Visas laukas buvo pilnas Pempių klyksmo, Zuikių vilnos. Nuo to sykio, nuo to karto Kopūstienę Zuikiai kerta. […]
Pasaka šių dienų aktualijomis
Apšerkšniję mūsų žiemos – Nevalyta – kur dairais. Šiurpias pasakas Kubilius Seka liaudžiai vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, Renovacijos naudas, Apie baisią dujų kainą, Kur pakilo į dausas. Apie krizę ir akcizus, Sodrą, išmokas mamų, Apie vandenį auksinį Tą iš Vilniaus vandenų. Apie trečiąjį paketą Apie mokesčius naujus. Apie turgų ir šešėlį, Magiškus kasos aparatus. […]
Kaip velnias gaudė sielą
Vienas gaspodarius sutika vakiečiuką ir sako: – Duok man pinigų Tas ir davė pinigų. Gaspadorius sako: – Kada tu man atiduosi dūšią? Vokietukas jam ir atsako: – Kada atsigulsiu, kada papersiu tris kartus – tada ir išeis dūšia. Atsigulė vokietukas, vienąkart perdė – velnias klausos. Kitą perdė – velnias dar įdėmiau klausos. Trečiąkart pirst – […]
Baisi pasaka. Halloween.
Kartą pasaulyje gyveno medkirtys. Jis kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Buvo jis vienas kaip pirštas. Staiga šalia pelkės jis sutiko vieną šaunią raganą, kurią tuojau pat pamilo, norėjo ją vesti, deja, ji tik pažaidė su juo ir sugrįžo pas savo kankintoją kraugerį galvažudį baisųjį slibiną, kuris dieną pavirsdavo į žmogų, o nakčia lakstydavo […]
