Geri sveikinimai » Halloween

Eilėraštis apie Vėlines

admin — Thu, 27 Oct 2011 06:10:39 +0000

Kada regi tamsoj žvakučių jūrą
Per Vėlines-žvarbi naktis juodoji!-
Atrodo,lyg į mus staiga sužiūra
Visi,kurių netekom,apraudojom

Prieš jų akis pasijunti lyg nuogas
Su savo ydomis,klastom,pykčiu,
Skolų nebegali grąžinti žmogui,
Kuriam jau nebeliko paslapčių.

Atleiskit jūs,užbaigę žemės kelią,
Kad,rūpesčių kasdienių prislėgti,
Mes per retai aplankom šią vietelę,
Kur būname prie jūsų taip arti,

Kad tebegirdim jūsų žodžių aidą,
Kad skaitome it knygą jūs mintis…
Te užmiršimo nuosėdas išsklaido
Ši atminimo ir rimties naktis!..

Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.

admin — Wed, 26 Oct 2011 15:14:40 +0000

Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.

Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.

Ko nederėtų daryti per Vėlines

admin — Mon, 24 Oct 2011 15:28:56 +0000

Su Vėlinėmis yra susiję nemažai įsitikinimų, kurie močiučių pasakojimuose išsaugoti iki šių dienų. Vėlinių naktį visoje Lietuvoje buvo draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių.

Vėlinės – blogas metas vykti į kelionę, nepatariama palikti gyvulių laukuose. Klaidžiojančios vėlės gali ir vieniems, ir kitiems pakenkti.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ar ožį, o jų mėsą išdalinti vargdieniams. Tai ritualinė padėka mirusiesiems už jų globą tais metais.

Lapkritis – Vėlinių mėnuo

admin — Mon, 24 Oct 2011 15:24:18 +0000

Gūdus ir šaltas lapkritis – mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia – jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla… kad vėlių šauksmas būtų išgirstas, o norai patenkinti, kad ir gyvieji, ir mirusieji galėtų ramiai gyventi viename laike, bet skirtingose erdvėse.

Šiandien dažnai tik kartą metuose, būtent per Vėlines, prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau, negu eilinę dieną. Tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi. Patiriame didžiulės meilės, pagarbos, nusivylimo ar sielvarto, graudulio srautą. Prieš mirtį mes bejėgiai… bet Vėlines turime išbūti, atlaikyti, išstovėti. Ne tik šiuolaikiniam žmogui mirtis kelia baimę.

Nežinomybė visais laikais jaudino ir baugino žmogų.

Mintys Vėlinėms artėjant

admin — Mon, 24 Oct 2011 15:19:36 +0000

Kokia spalvinga mūsų gamta rudenį, kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu… Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika bjursta dėl pirmųjų šalnų, su kuriomis vis garsiau šlepsi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip vienišai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta tampa tokia pilka, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną mano kūno dalį. Pasidaro taip bauginančiai tylu. Prisimename, kad Kažko netekome. Gal šiandien… Vakar. Pernai. Užpernai… Prieš penkerius, dešimt… Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį, ir dar daugiau metų. Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, – išeina kiekvienas skirtingai, kaip ir gyvena. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva akys ašarom. Kasdien Kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia. Kažkieno širdis nustoja plakusi, ir taip jau lieka. Toks gyvenimo dėsnis. Išeinantys užleidžia vietą naujoms gyvybėms. Dabar Kažkas išeina… Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien, ne dabar, gal kažkada. Apie tai stengiamės negalvoti. Negalvojame, kaip pasikeisPasaulis, kai neliks mūsų. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje… kad ir kaip būtų sunku.

Vėlinės šiomis dienomis. Mintys.

admin — Sun, 23 Oct 2011 10:29:06 +0000

Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami kapų puošyba – iš esmės beprasmiškais dalykais, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra, ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.
Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.

Visų Šventųjų šventimas namuose XVIa.

admin — Sun, 23 Oct 2011 10:24:13 +0000

Visų Šventųjų šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,
Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,
Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų
Ir visų mūsų priešų apsaugojai.
Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,
Teikis priimti mūsų auką
Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Naktį vėlės eina melstis

admin — Sun, 23 Oct 2011 10:19:45 +0000

Žemaičiai tikėjo, kad Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir jau nebekenčia kančių. Tada jos takais takeliais traukia į bažnyčią melstis arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Prie šventųjų rūpintojėlių reikia uždegti žvakes, kad vėlės galėtų pasimelsti.

Rudenio daina, Oskaras Milašius

admin — Sun, 23 Oct 2011 10:16:10 +0000

Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai _ mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Baisi pasaka. Halloween.

admin — Sat, 22 Oct 2011 11:39:45 +0000

Kartą pasaulyje gyveno medkirtys. Jis kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Buvo jis vienas kaip pirštas. Staiga šalia pelkės jis sutiko vieną šaunią raganą, kurią tuojau pat pamilo, norėjo ją vesti, deja, ji tik pažaidė su juo ir sugrįžo pas savo kankintoją kraugerį galvažudį baisųjį slibiną, kuris dieną pavirsdavo į žmogų, o nakčia lakstydavo po kaimus ir rydavo žmones bei gyvulius.
Liūdna buvo medkirčiui. Jis negalėjo užmiršti nuoskaudos. Visgi jis nenusižudė, o toliau gyveno ir kirto medžius. Staiga, eidamas iš miško, jis netikėtai pamatė ant tako gulinčią sužeistą voverytę, kuri gailiai į jį žvelgė ir prašė pagalbos. Medkirtys ją pasiėmė, šėrė gilėmis ir grybais, kol ta visai pasveiko. Ji jau buvo vėl žvali ir vieną dieną medkirčiui pasakė žmogaus balsu:
– Medkirty, ar gali mane paimti ir pasodinti ant kėdės prie padengto stalo?
Medkirtys tą padarė.
– Medkirty, ar gali mane pavalgydinti kaip žmogų šaukštu?
Medkirtys pavalgydino.
– Medkirty, ar gali man pakloti patalą ant savo lovos?
Medkirtys paklojo.
– Medkirty, ar gali mane paimti į savo lovą?
Medkirtys paėmė.
– Medkirty, ar gali mane pasiguldyti greta savęs?
Medkirtys pasiguldė.
– Medkirty, ar gali mane pabučiuoti?
Ką darysi, pakštelėjo jis voveriūkštę, ir staiga įvyko stebuklas. Vietoj voverės atsirado nepaprastai graži ir meili karalaitė ilgais juodais plaukais. Kadaise ją užbūrė bloga kerėtoja, dabar jos burtai išsisklaidė. Karalaitė žvelgė į medkirtį dėkingu, bet kartu ir aistringu žvilgsniu, tiesiog prašė maldaujančiomis akimis: „Neatstumk manęs!“.
Medkirtys susimąstė. Protas ir gamta liepė jam tuojau pat pulti karalaitei į glėbį, bet širdis neleido.
Pamačiusi, kad medkirtys abejoja, karalaitė nusimetė suknelę ir ėmė glostyti savo dideles ir gražias krūtis, raičiojosi prieš jį, gundydama medkirtį. Medkirtys priėmė sprendimą. Jis atvirai tarė:
– Aš tavęs nemyliu, aš myliu raganą, todėl negaliu būti tavo.
Karalaitė suprato, kad jai atėjo paskutinioji. Ji susiėmė už pilviuko, apsiverkė ir tarusi: „Geriau manęs būtum išvis negelbėjęs“, sprogo iš pykčio ir apmaudo aptaškydama patį medkirtį ir jo trobelę. Kiek bešveitė medkirtys niekas neatsiplovė, bet neilgai jis šveitė. Po trijų dienų atjojo karaliūnai – karalaitės broliai – ir nukirto medkirčiui galvą. „Tavo šaltumas pražudė mūsų seserį!“ – sakė jie medkirčiui ir nuvyko kautis su slibinu. Šitas lerva jau buvo išgėręs kraują tai vargšelei, dėl kurios medkirtys atstūmė karalaitę. Slibiną jie nugalėjo, bet jis juos užkrėtė nuodingais garais ir abu karaliūnai mirė.

Taip nugalėjo blogis.