Tylėjimas yra tiesioginis žmogiškasis bendravimas. Antanas Maceina „Jobo drama“
Tekstai temoje ‘Žmogus’
***
Žymos: ***
Laimės galia yra patiriama tik per jos sudužimą. Nesudužusi ir atrodanti nedūžtanti laimė mus nuvilioja į kasdienybę ir prapuldo pasaulyje. Antanas Maceina „Jobo drama“
***
Vienintelį tikrą, realų pragarą žmogus sukuria čia, Žemėje, o dabar neretai dar ir savo širdyje. Ypač kai dega neapykanta kitam žmogui, kitai tautai, rasei, kitokioms pažiūroms. Algimantas Čekuolis „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“
***
Vienintelės aistros, kurios neteikia malonumo, – tai pavydas ir baimė. Džonas Čertonas Kolinzas
***
Nėra teisingos priežasties nekęsti kito žmogaus… Motina Andželika
***
Tikėjau aš, kad sniegas baltas, o žmonės mylintys, geri geri Galvojau aš, kad ledas šaltas,o saulės spinduliai šilti šilti. Bet, pasirodo, kad ne toks jau sniegas baltas,- Jis turi ir juodų dėmių Ir supratau, kad ne vien tik ledas šaltas – Yra pasauly ir šaltų žmonių.
***
Žmonės geri, patikėk, tik kartais daug ko jiems stinga… Išsenka ieškodami, užtrokšta neradę versmių, skolingi patys sau, skolingi žemei …
***
Viena iš pagrindinių draugo pareigų – kęsti (švelnesne ir simboliška forma) smūgius, kuriuos norėtume, bet nepajėgiame smogti savo priešams. Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“
***
Tikroji laimė visada atrodo gan bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne toks įspūdingas kaip nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip tas, kuris šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva parblokštas aistrų ar abejonių. Laimė niekada nėra didinga. Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“
***
Ar kada pagalvojai, ko verkia medžiai ? Gal galvoji, kad jiems gaila metų ? Ne … Gaila metų tik mums … Medžiai pakeičia lapus ir vėl tampa jaunais. O mes neturim ką pakeisti . Tai kodėl gi verkia medžiai ?
***
Pasidalinkim du kelius ir nieko nereikės dalintis. Galbūt tada nebeužklius už tavo žodžių mano mintys. Galbūt tada nebesopės … Galbūt tada neberūpės paliesti pirštais tavo laukus. Gal ašara ištirs, išdžius kadais širdy ledu sustingus. Pasidalinkime kelius, ir suvaidinkime laimingus …
***
Tavo ir mano – gyvenimai du Kai du lėktuvai erdvėj, netoliese, Savy užsisklendę, savu maršrutu, Net vienos antro sparnu nepaliesim. Ko susitikt ? Ko nelaimei įvykt ? Ko nuogąstaut, ko pasisaugot ? Nusiraminkit, būkit gyvi. O kiek savaime laimingų pasauly …
***
Žvelgiu tau į akis – Žibuoklės skleidžiasi delnuos, Paliečiu tavo skruostus – Pavasario akordai ašaroj sūrioj, Priglaudžiu prie tavo kūno – Ir pajuntu gyvybę bundant…
***
Tu dar tiktai pradžia esi. Dar viskas tavyje – pradžia. Ir plazdanti saulėtekio viltis, ir pabučiavimai pirmi, ir abejonės tyluma, ir laimė, lyg melsva žvaigždė… Tu dar tiktai pradžia esi …
***
Trumpai tariant, esu amžinai nepatenkintas, kaip tie vaikai, kurie viską gauna. Frederic Beigbeder „Gelbėkit, atsiprašau“
