Tekstai temoje ‘Citatos / Mintys’

***

Svajonės ir meilė virsta kančia, kai kraujas iš venų trykšta nakčia. Ašaros srūva, krauju nusidažo, bet man šito skausmo vis dar per maža. Kruvinos ašaros temdo akis: „Kodėl taip tamsu, nors myli širdis ?“ Tyloje, jau girdžiu, ateina mirtis. Baimė sukausto, apima siaubas, lieka šalia tiktai meilė ir skausmas Rašau tau žodžius – paskutinį kart […]

Išmokykite laimės pagrindų.

Noriu ir nenoriu. Myliu ir nemyliu. Ieškau ir randu. Suradusi – nusiviliu. Ko ryte keliuosi ir puošiuosi ? Kodėl turėčiau plauti galvą – rytoj vėl teks tai daryti ? Rutina. AAAAAaaaaaaaaaaaaaaaaaa. Kaip išmokti džiaugtis kvapnia duonos kriaukšle, nesvajojant apie šviežutėlaitę bandelę su puria varške ? Ar būtina žvalgytis ir ieškoti pavargėlių tam, kad palyginti jų […]

***

Bespalvis miego gūsis užmerks tau akis, Ryto saulės šypsnys sušildys žvarbų rudens rytą, trapi pirmoji snaigė primins mūsų jasumą, kuris palietė mus angelo sparnu tau pirmą kartą mane pabučiavus.

***

Visos moterys nori, kad jų vyrai būtų joms ištikimi. Bet tik našlės žino, kur šiuo metu yra jų vyrai.

Miniatiūra juoko tema

Nusijuok. Neturi iš ko juoktis ? Juokis iš savęs – visada tam rasi priežasčių, juk save pažysti geriausiai. Pavargai kovoti su slunkiumi šefu ? Nusijuok. Ir kalbėk su juo kaip su mažu vaiku – akcentuodama savo kantrybę ir šypsodamasi (mintyse įsivaizduok jį nuogą – ir susilaikyk nuo kvatojimosi, gali blogai baigtis). Blogai miegojai naktį ? […]

***

Jeigu būčiau ašara tavo akyse, nuriedėčiau skruostu ir mirčiau ant tavo lūpų … Jei tu būtum ašara mano akyse, niekada neverkčiau, nes bijočiau prarasti tave …

Dukrytei. Donaldas Kajokas

Mėnuo už lango. Sapnas. Sparnas naktinio arkliuko. Mažas mieguistas angelas Ant naktinio puoduko.

***

Ar žinai, kodėl mes užsimerkiam ? – Kada miegam ? – Kada verkiam ? – Kada svajojam ? – Kada bučiuojames ? Todėl, kad patys gražiausi dalykai yra nematomi .

***

Nesubrendusio žmogaus požymis tas,kad žmogus pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti,o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą… V.Štikelis

***

Mirtis yra verta to, kad gyventum, Gyvenimas vertas to, kad ieškotum, O meilė verta to, kad lauktum …

Rudenėjančios mintys.

Rudens spalvos žydi ryškiau, nei vasaros žaluma. Rudens gėlės ištveria šalnas ir tenkinasi  šykščiais saulės bučiniais. Taip ir aš. Taip ir mano jausmai. Taip ir mano viltys. Ateis žiema ir užklos mano žiedą puria balta antklode. Viskas pasimirš, ko nereikia prisiminti. Pavasarį atgimsiu naujai. Labanakt.

***

Aš matau, aš jaučiu, gausiu visko, ko geidžiu, – Eisiu drąsiai, dainuosiu garsiai, vėjas manęs nepavys. Tik atbėk manęs pasitikti, suteik mums progą skristi.  

***

Pavargau.  Jau svyra rankos. Ašaros draugauja su rudens lietum. Kuo tampu aš ? Kur einu ? Kuo pasitikėt galiu? Ką svajoji – tas esi. Svajos mano – tik ramybės noras. Dūla mintys, dūžta viltys, žvilgsnis stingsta. Spurda iščiose gyvybė. Tai vienintelė mano stiprybė.

Rudens žodžiai

Ateina rudenys pre pievų žiedus, Per žalio miško lapelius. Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus. Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios Kas vakarą graudina mus. Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės Berašant rudenio žodžius. Netrukus kris ant tako snaigės Ir nebebus jau taip jauku – Viskas pasauly vieną kartą baigias. […]

***

Kelelis pilkas, pavydas – baltas, tik nesakyk, kad tu nekaltas … Sakyk geriau – „Suklydau, daugiau klajot nenoriu“ Tai bus geriausia man paguoda.