Bespalvis miego gūsis užmerks tau akis, Ryto saulės šypsnys sušildys žvarbų rudens rytą, trapi pirmoji snaigė primins mūsų jasumą, kuris palietė mus angelo sparnu tau pirmą kartą mane pabučiavus.
Tekstai temoje ‘Meilė!’
***
Žymos: ***
Jeigu būčiau ašara tavo akyse, nuriedėčiau skruostu ir mirčiau ant tavo lūpų … Jei tu būtum ašara mano akyse, niekada neverkčiau, nes bijočiau prarasti tave …
***
Mirtis yra verta to, kad gyventum, Gyvenimas vertas to, kad ieškotum, O meilė verta to, kad lauktum …
Rudenėjančios mintys.
Rudens spalvos žydi ryškiau, nei vasaros žaluma. Rudens gėlės ištveria šalnas ir tenkinasi šykščiais saulės bučiniais. Taip ir aš. Taip ir mano jausmai. Taip ir mano viltys. Ateis žiema ir užklos mano žiedą puria balta antklode. Viskas pasimirš, ko nereikia prisiminti. Pavasarį atgimsiu naujai. Labanakt.
***
Aš matau, aš jaučiu, gausiu visko, ko geidžiu, – Eisiu drąsiai, dainuosiu garsiai, vėjas manęs nepavys. Tik atbėk manęs pasitikti, suteik mums progą skristi.
***
Sugiedojo gulbė giesmę, nuplansojo dangumi Pasiliko meilės aidas ir lipni gėla širdy.
***
Jeigu partneris tyli ir neatsako į Jūsų didžiulį pasipiktinimą, tai dar nereiškia, kad jis yra kurčias, nereiškia, kad jis silpnas, nereiškia, kad jis abejingas. Tai gali reikšti, kad jis turi rankas, į kurias jis gali save suimti.
***
Esame tarsi viensparniai angelai – galime skristi tik tada, kai esame apsikabinę. Bruno Ferrero
***
Žinantis neprilygsta mylinčiam. Mylintis neprilygsta besidžiaugiančiam. Konfucijus
***
Koks keistas Gyvenimas…. Amžinai mes ieškome, amžinai nerandame, o suradę – netikime. Bet sunkiausia žmogui yra tada, kai turi dvi rankas ir neturi ką apkabinti. Todėl nereikia ieškoti, nes tai, kas gražu, nuostabu ir tikra, ateina savaime. O kai jau turi tą vienintelį žmogų – mylėk, tylėk ir niekad neišduok, kad nuostabios akimirkos nesibaigtų…
***
Jei mylėdamos kenčiame – mylime per stipriai. Norwood Robin „Moterys, kurios myli per stipriai“
Miniatiūra. Ištaškyta vasara.
Begėdė karštoji aistringoji paleistuvė Vasara, krykštavusi trykštančiais žalumos purslais, išsirenginėja. Mes pavadinam rudeniu – o ji – šelmiškai šypsosi ant išdegintų laukų vis labiau apsinuogindama. Vėjų draikomais medžių šakų plaukais kvatos skaisti rugsėjo pabaiga laukinėse kopose – tai Vasara Tau šoks jos meilės šokį. Susigundyk. Leiskis suviliojamas. Ištiesk rankas. Mesk nereikalingus rūbus. Mylėkis. Bučiuok ir […]
***
Vėjas švelniai glostys mano plaukus, saulė tyliai glamonės pėdas nueinančias. Čia šilta, gera ir ramu, ir nėra jokių piktų minčių. Ateik, pabūk su manimi kartu čia, ant stogo. Sėdėsim kartu ir žiūrėsim, kaip dailininkas ruduo dažo pasaulį meilės spalvomis. Meilės spalvos tau per ryškios ? Paversim jas draugyste. Arba blankstančiu prisiminimu, kurį užklos žiemos patalas.
***
Tik tada, kai iš tikro myli, ateina ramybė. Tik tada, kai iš tikro myli, matai žmogų su visomis jo ydomis. Ir tik tada supranti, kad būdami idealūs ir be priekaištų esame neįdomūs. Gal nemokėjau tavęs mylėti ir tave įtikinti, kad tai tiesa. O kas yra tiesa ? Tikriausiai mylėjau meilę, tą euforiją, tą vaikvorykštės spalvų […]
Liūdnas meilės monologas
Turbūt neįmanoma žodžiais apsakyt to, ką jauti paskutinę akimirką liesdamas mylimo žmogaus rankas… Kaip grauži save mintimis apie laiką praleista kartu, apie žodžius, kuriuos kažkada nepagalvojus pasakiau, apie nutylėtus „myliu!“, apie gražiąsias akimirkas… Imi savęs nekęsti, nes supranti, jog per daug nutylėta. Ir ko gi labiausiai imi trokšti tą akimirką?! Išeik greičiau, man taip bus […]
