To set your featured posts, please go to your theme options page in wp-admin. You can also disable featured posts slideshow if you don't wish to display them.
To set your featured posts, please go to your theme options page in wp-admin. You can also disable featured posts slideshow if you don't wish to display them.
To set your featured posts, please go to your theme options page in wp-admin. You can also disable featured posts slideshow if you don't wish to display them.
mylėk, Dieve, slyvų kisielių –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą
mylėk, Dieve, prie kelio ievą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą
mylėk, Dieve, žmogelį mielą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą
mylėk, Dieve, ir mano burną Kristaus kūno smirdančią urną –
ir ne tik, ne tik – ir mane durna
S.Parulskis
Dar patikėkit gražiu gyvenimu, Dar patikėkit šviesiom dienom. Nors jų daugybė nusruveno Kaip upės srautas tolumon. Dar reikia ištvermės ir ryžto, Dar reikia atrast kelių, Kurie į praeitį negrįžtų, O vis ieškot šviesių dienų. Daug ąžuolų tvirtybės, nevystančių žiedų, Daug saulėtos padangės ir skambančių dainų, Ta meilė, kur išsaugojai ir mums išdalinai, Priimk iš mūsų rankų…
Kalėdos tuoj pakvips mandarinais ir pyragais. Jos dar kvepia cinamonu ir gerais darbais. Atneški ir man, įsidėjęs į krepšelį – gerų minčių, meilės ir švelnumo dovanėlių.
Mano laivelis iš beržo tošies,
Sėdi jūreiviai ten atsilošę.
Vištos irkluoja, antis vairuoja.
Mano laivelis jūrom važiuoja.
Mus užpuolė nelauktai kosuliai didžiuliai
Kostim, čiaudom, karkaliuojam,
Verkiam ir sloguojam.
Vienas žodis – negaluojam.
Mums nereik tokių draugų,
Kosulių bei čiaudulių.
Mes su jais rimtai kovosim,
Vaistus gerti nenustosim.
Tepamato kosuliai,
Kad vaikai jiems ne draugai.
Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai Šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.
Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.
Bet klausyk, pily naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.
O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.
Štai mama labanakt linki,
Ir užgęsta žiburys…
Žengia ji tylučiais žingsniais,
Tyliai užveria duris…
Tuoj iš kampo – ten, kur stovi
Kibiras ir šepetys-
Išlenda nykštukas storas,
Blizgina tamsoj akis…
Tarp užuolaidų, už lango,
Skrenda ragana juoda,
Plaikstos vėjy paslaptingai
Didelė tamsi skara…
O ant stogo – aš prisiekiu:
Kelia puotą slibinai!
Na ir kur tas rytas dingo!?
Kada baigsis tie kerai!?
Suėjo
Visi kryželiai
Žmonių vedami
Į kalvą.
Kiekvienas
Po rūpestėlį
Atsinešė su savim.
Išaugo kalva
Į kalną,
Kiekvieno
Savaip iškentėtą,
Kiekvieno
Savaip minėtą
Kasdienėse maldose.
Audrius Šikšnius
Dievo akies vyzdyje,
Būki pačiu mažiausiu.
Dangaus karalystėn tokiems
Kelias visų trumpiausias.
O tarp žmonių, vaikeliuk,
Ir dideliu būki, ir aukštu.
Pamiškėje matomu būk,
Mažus – ir miške išlaužo.
Prieš tūkstančius metų
Užgimęs
Tu pavergei širdis vaikų.
Tau savąją meilę,
Tau savo maldelę
Šiandieną, Jėzuli, skiriu.
Uždegsiu žvakelę
Ant gyvojo medžio
Šnibždėsiu:
– Tave aš myliu.
Kai Tu su manim,
Dievulėli mielasis,
Aš viską, o viską
Galiu.
Laukiu Kalėdų,
Laukiu Dievulio.
Bėgsiu bažnyčion –
Ten rasiu jį gulint.
Mažas Vaikelis
Guli ant šieno.
Laukia ateinant
Vaiko kiekvieno.
Aš Jam giedosiu
Giesmę gražiausią,
Prie prakartėlės
Tyliai priklaupsiu.
Mažoje mūsų žemėj
Laukimas šviesos,
Sapnuojas balti
Apšerkšniję berželiai.
Kas saugos tave
Nuo tamsos lig aušros,
Ar diena miglota
Lydės tavo kelią?
Už tavo pečių
Balto sparno šešėlis,
Lyg kūdikio juokas,
Ar spindintis sniegas.
Šviesu širdyje,
Dangus mėlynas mėlynas,
Kaip vasaros rytą
Pabudus iš miego.
Kai būna sunku,
Skaudžią ašarą braukia,
Tylia lopšine
Klosto miegantį vaiką.
Namų šilumon
Tavęs grįžtančio laukia,
Jis saugo ramybę
Ir bėgantį laiką.
Visada Jis šalia,
Kaip didelio džiaugsmo laukimas.
Ant šventinio stalo
Eglutės šakelė…
Lyg sapnas,
Vaikystės dienų atminimas, –
Laiko rankoje angelas
Baltą plotkelę…
Jis kelionėje šalia,
Jaukus tavo angelo sparno šešėlis,
Tavo sąžinė Jis
Ir geroji dvasia
Lyg vargonų giesmė,
Smilkalų debesėlis,
Paukščių tako
Sidabro šviesa.
Gal einam mano broli kalėdoti
siaurais žvaigždių paženklintais keliais
kur papartynai eglių suvedžioti
mįslingai šaiposi po vasaros langais.
Aš gersiu bruknių vyną, kol ant lūpų
nukris lašelis mėlyno dangaus
ir į rasotą žolę meiliai įsisukus
naktis nežinomom kryptim išplauks.
Iš tūkstantojo vėjinio malūno
iškris kvietinių miltų debesis,
kaip mitologinis tautosakos siaubūnas
pačiups nendrinį stogą ir nuskris.
Galėsim melstis kaip stačiatikiai vienuoliai
ir gersim vandenį šulinimis
ar mes jau gimstame, ar tampam pavyduoliais
ir pjudome praeivį šunimis.
Gal einam namo, broli, kalėdoti
kol tebemiega kluonuose gaidžiai,
o gal prigulkime, ar šiaip sau pasvajokim
ir pasitikim rytą išdidžiai.
