Mamyte, ar prisimeni, kai augau aš ant tavo kelių,
Kaip mūs darželyje baltieji jazminai !
Tiesa, tada Tu nesumerkdavai akelių,
Ir verkiančią dainomis raminai.
Ir laime mums tada žydėjo dienos,
Ir džiaugsmą nešė bręstantys javai.
Ir nežinojau aš, kas liūdesys per vienas
Nes visad mama būdavai linksma.
Dabar ruduo. Ir medžių krenta lapai
Ir jazminai baltieji nepražys.
Ir aš žinau brangi Mamyte,
Jaunystės dienos niekad nesugrįš.
Palaiminki mane, Mamyte,
Į tolį kelio išlydėk
Ir lauk parimusi prie vartų,
Tiktai, žiūrėk, nebeliūdėk.
Ir aplankysiu dar tave ne kartą
Kada naktis ant pliko lauko snaus.
Kai vakaras užskleis pavėsį,
Kai rytas naują sapną aus.
Pamoki man ranka prie vartų,
Laimingo man gyvenimo linkėk.
Neverki, neliūdėk Mamyte
Laimingi būsim , patikėk !
***
***
Pasukot šiandien jūs į naują kelią, kur pilna džiaugsmo ir liūdesio dienų, bet nieks užtemdyti negali dviejų galingų mylinčių širdžių. Tas kelias ilgas ir į priekį šauks jus. Jūs eisite ilgai, labai ilgai.., o kai bus liūdna nuotaika praskaidrins mažų vaikučių švelnūs ir linksmi balsai. Linkiu, kad niekad neišblėstų jūsų mylinčių širdžių ugnis, kad niekad neužgestų jūsų sukurtas šeimos židinys.
***
Tu taip gerai prisimeni tas dienas:
Tą dieną, kai jis pirmą kartą pajudėjo po širdimi,
Tą dieną, kai jis pirmą kartą pažvelgė tau į akis
Tą dieną, kai jis ištarė – mama.
O paskui tu atsimeni, kai jis žengė, laikydamasis į tavo ranką primuosius žingsnius, kai drauge su juo pravėrei mokyklos duris. Labai gerai prisemeni, mama , jo virpančia rankute parašytą pirmają raidę, o baigus mokyklą – šypseną ir savarankišką “AŠ”.
Tai jo gyvenimas, o tavo, mama, brangiausios ir niekuomet nepamirštamos laimės akimirkos, kurios užpildė tavo dienas.
Ir štai ši diena – Jis pats kuria šeimą. Aš matau tavo ašaras, mama! Bet ko tu liūdi!? Tai laimė, nes juk pati išvedei jį į patį teisiausią kelią…
***
Mielieji, gyvenkite taip, kad visada vienas kitam galėtumėt pasakyti:
Aš myliu gyvenimą, nes jis man davė tave.
Aš myliu gyvenimą, nes visada tu šalia.
Aš myliu tave, nes tu mano gyvenimas.
Būkite laimingi tiek, kad ir nepavydūs pavydėtų.
Bukite laimingi bendrame gyvenimo kelyje
***
Aš myliu tave, bet neversk dažnai kartoti to žodžio, vyras turi mylėti tyliai, be reklamos, be aikčiojimų. Manau motoriai svarbiausiai už viską jausti, kad vyro meilė – kaip tvirta siena, į kurią visada galima tvirtai atsiremti ir nėra jokio pavojaus, kad ji kada nors sugrius.
Edmundas Malūkas “Juodieji želmenys”
***
Daugybė žmonių trokšta būti laisvi, tik ne visada teisingai supranta, kas yra laisvė. Jie mano, kad išsisukę nuo atsakomybės, išvengę bet kokių įsipareigojimų, nutraukę visus ryšius bus laisvi. O ne, tokiais būdais laisvės nepasieksi. Tikra laisvė ateina tik tada, kai sąžiningai atliekame visas pareigas.
Omramas Mikaelis Aivanovas „Žmogus, kuriantis savo lemtį“
***
Dekingi Jums, kad pašaukėt gyventi,
Kad dovanojot saulę, šviesų dangų
Ir šiandien norim Jums mes nusilenkti, ir prisiglausti prie Jūsų rankų.
Jums norim viską pasakyti
Pasidalinti nemiga per puse…
Žinau, kad lizdo nevalia draskyti,
Betgi prie Jūsų amžinai nebūsi…
Jūs langus balta drobule uždenkit
Tešoks už naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskite prieš Jus mums nusilenkti
Ir išbučiuoti raukšles rankų.
***
Ach tas išdykelis Amūras – dvi širdis pervėrė kaip vieną, iškėlė puotą meilės rumuos, užmovė po auksinį žiedą. Šviesa užges, o judu liksit, tarp kasdienybės mūro sienų, tik po dienas neišbarstykit prieš Dievą pasakytų žodžių.
***
Paukščiai turi sparnus, bet neturi svajonių.
Žmonės turi svajones, bet neturi sparnų –
Linkiu, kad Jūsų svajonės turėtų sparnus …
***
Dabar Jūs eikite abu rankas ištiesę,
Tokie be galo artimi
Per visą žemę eikite Jūs dviese,
Po mėnesienos lietumi.
Laikykitės kaip medžiai vienas kito
Visom šako, šaknim ir širdimi
Tegul po kojom žvaigždės krenta,
Ir širdys dega ugnimi.
Į vieną šeimą susibūrę
Per vissą žemę eikite kartu…
***
Aš linkiu tau meldų ošimo… Kai bus labai sunku ir ilgu, užsimerk – pamatysi
mažytį ežerą, ilgaplaukius gluosnius, skalaujančius jo vandenyse savo
grakštumą, šiūruojančias nendres ir baltą gulbę, kurios sapne – laiškas Tau.
Laiške bus pilkšva žuvėdros plunksna, trys akmenėliai ir pabučiavimas…
***
Koks nuostabus tavo delnas… Šiltas ir prasmingas… Aš pasodinsiu jame baltą
ir kvapnią leliją, naktimis ji aitrins tavo norą paskraidyti po
debesis…Jie apsvaigs nuo lelijos kvapo, užmigs neramiu miegu, o tu
netrukdoma atskrisi prie mano lango, aš atversiu jį ir glostysiu tave tarsi
kokį prijaukintą kolibrį perlais ir bruknėmis……
Ant Tavo lūpų spindės raudonas bruknės lašas, o kišenėje rasi rožinį perlą –
sustingusią mano ašarą.
O kaip aš norėčiau, kad ir į mano delną kada nors įkristų tavo laimės
įrodymas…
***
Kokia yra tavo naktis? Kai vakaro pėdutės paliečia tavo blakstienas ar kas
nors tau pasako: pažiūrėk kokia kaitri ana žvaigždė! Žvaigždėms patinka, kai
į jas žiūri giedros akys, tada jos pradeda mirkčioti ir koketuoti, nes dabar
toks jau metas, kai retas bepažiūri į dangų, kur baltasparniai angelai,
susipainioję savo globotinių žemėje nuodėmėse, sėdi ant debesies kraštelio,
o lietaus lašai krenta iš dangaus į žemę, kad įrodytų: keistas yra
šiandieninis visų mūsų pasaulis…
***
Meilei pakanka meilės… ji yra perdaug didelė, kad ją išsakytum ir perdaug maža, kad apie ją kalbėtum… ir kas atspės, kur jos daugiau: jaunųjų glėbyje, senukų vienatvėje, ar vienuolio tikėjime?..
