***

Apšerkšniję mūsų žiemos –
Balta, balta – kur dairais –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas –
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną –
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę – žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal. . .
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! –

Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu –
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo –
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.

S. Nėris

***

Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidelis dar švyti kaip saulė,
Kai miegodamas šypsais sapne…
Tu tyra ir trapi asmenybė,
Dar nei melo, klastos nežinai.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Tegul būna ilgai dar ilgai…

***

<…> Žmonės klysta, apsirinka jie – nesvarbu, mokyti ar nemokyti, iškvėšę ar idiotai. Ministrai, ir tie klysta.

Jeroslav Hašek, „Šauniojio kareivio Šveiko nuotykiai“

***

– Jėzus Kristus taip pat buvo nekaltas, – tarė Šveikas, – bet ir jį nukryžiavo. Niekas niekur niekada nekalto žmogaus negynė. „Užčiaupt žabtus ir tarnaut ! “ – kaip kariuomenėje sakydavo. Ir ką daugiau bepridursi.

Jaroslav Hašek, „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“

***

Prabėgo atminty tartum viena diena
Gyvenimas lig šiolei…
Čia džiaugsmas jis, o kartais ir kančia,
Viliojanti į tolį…
Ištraukim iš širdies spyglius –
Te nerimas nakty pražus…

***

Rudens dvasia
Pavargusi plevena
Voratinkliais pavirtusiais
Drugiais…
Tava širdis šįryt te saulę mena,
Kur pajūry
Pasklidus gintarais…

***

– Karsto niekam neatiduosiu, – reziumavo Arkadijus, – nusinešiu į savo kambarį ir ten miegosiu. Klasė, jūsų visiškai negirdėti. Dabar suprantu Drakulą, o tai vis galvą sukau, ko jis tokioje keistoje vietoje naktis leisdavo… Tylos ieškojo, ko gero, irgi turėjo plepią žmoną, rėksnę seserį ir nenormalią motušę.

Darja Doncova „Melagės tetulės namai“

***

Mylėsiu tą, kuris paskambins antrą, trečią kartą, jei aš supykusi padėsiu ragelį. Kuris neužmigs pirmas norėdamas pažiūrėti į mane miegančią.. Mylėsiu tą, kuris švelniai ryte pabučiuos. Lauksiu tokio, kuris primins ką jam reiškiu ir kaip jam pasisekė, kad mane turi. Kuris supras, kada man skauda ir liūdna.. Kuris paėmęs už rankos nesugebės paleisti…

***

Viena Naktį Mėnulis Paklausė : – Jei Jis Verčia Tave Verkti, Kodėl Jo Nepalieki? Aš Atsakiau : – Mėnuli, O Tu Kada nors Paliktum Savo Dangų ?

***

“Skauda” – tai ne tas žodis. Gelia. Drasko. Plėšia širdį lauk.
“Verkiu” – ne tas žodis. Raudu. Aimanos mano atsimuša į šaltas sienas, aidu sugrįžta atgal. Tegul ateis ta diena, kai išmoksiu šitą pamoką. Tik neprižadu, ar dar kažką jausiu tą dieną – taip tampama akmeniu.

***

Kiekvieną kartą, kai tavęs pasiilgstu iš dangaus nukrenta žvaigždė… Tad jei kada nors, naktį, nepamatysi danguje nei vienos žvaigždės, žinok, tai tavo kaltė… Privertei mane per daug tavęs pasiilgti…

***

Ir tada, kai tu esi viršuje
laimingai nuvargusiu veidu,
regi jos geismo nuspalvintas akis
ir nagučius ta proga susmigusius giliau,
jautiesi kaip pasakų valdovas
kuriam nėra ribų, nei valdant nei mylint…
įsivaizduoji esantis geriausiu ir mylimiausiu…
ir…norisi ten likti amžinai, arba sugrįžti kuo greičiau…

***

Tu esi
Tu esi ta, pakirdusio ryto
Aušrinės liepsnelė šviesi..
Ir vidurnaktį vėsų užkritusi,
Ant žiedo raselė esi..
Tu esi ta pavasario upės srovė,
Gaivalingai drąsi,
Ir gegutė klevelin įtūpus,
Ir šlaito žibutė esi..
Tu esi ta lauko vyturėlio
Suvirpus giesmelė garsi..
Ir nubalusį džiaugsmą iškėlus
Ievos viršūnėlė esi..
Tu esi ta nugrimzdus, paskendus pilis
Ir jos lobiai visi.
Visos pasakos, visos legendos,
Visi padavimai esi..
Tu esi ta bekraštė melynė,
Pražydus šventam ilgesy,
Ir širdy išnešiota tėvynė,
Ir džiaugsmas ir laimė esi!

***

Patikėsiu – Jei atneši saulę ant delnų, Jei suprast mane mokėsi, Jei paversi skausmą liūdesiu švelniu, Jei nusišypsosi – patikėsiu…

***

Jei kartais tau ašaros riedėtų – Pagalvok, kad tai lietus,Jis palis ir pasibaigs.Jei kartais tau širdį skaudėtų – Pagalvok, kad tai žaibas, Sušvytės ir greit užges.Jei kartais tave kas įžeistų – Pagalvok, kad tai griaustinis,Jis sudundės ir greit nutils. Bet jei meilė tave užkluptų – Tu žinok, kad tai saulė ir mėnulis, Pakaitomis jie švies tau amžinai!