***

…Skubėdami prarandam ir išmėtom Ir nepamatom, skrisdami dvasią, Nei uogos, sirpstančios iš lėto, Nei skausmo gero draugo akyse. Tiktai paskui, kada jau visko turim, Jau sendami, pajuntame staiga į pačia širdį priekaišta ar durį – Užlieja juodo išgąsčio banga, Kad mes visai be reikalo skubėjom, Kad nardėm tarp beprasmių reikalų, Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom Ir jau nepataisysi….

Add a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *